Kitobni o'qish: «Maža juoda suknelė»

Skiriu savo vyrui Edui, nes su juo kiekviena gyvenimo diena – stebuklinga.

„Moteris be mažos juodos suknelės – moteris be ateities.“

Сoco Сhanel

1 skyrius
Evė

Neketinau daugiau ištraukti tos suknelės. Norėjau, kad niekas jos nebeliestų, kad ji nebegalėtų nieko pakeisti. Bet pabudau prieš aušrą apsiašarojusi, susapnavusi dar vieną keistą sapną apie Aną, ir supratau, kad reikia ją susirasti.

Dangus tarsi nubrozdintas kraujavo pro pusiau užtrauktas užuolaidas, kai išsiverčiau iš lovos ir nušlepsėjau koridoriumi vienais naktiniais ir basomis kojomis. Įjungiau palėpėje šviesą ir įsitvėrusi turėklo ėmiau kopti, o mano keliai girgždėjo ne tyliau nei lentos po kojomis. Laiptų viršuje stabtelėjau atgauti kvapą ir garsiai nusičiaudėjau.

Buvau pamiršusi, kiek čia daug dulkių ir užmirštų daiktų: nereikalingi baldai, skrynia, prigrūsta mano tėvų daiktų, ir nesuskaičiuojama daugybė dėžių. Turbūt užtruksiu ne vieną dieną, kol perrausiu šitiek šlamšto. Pasigailėjau neklausiusi Bridžitos, dar prieš kelis mėnesius sakiusios, kad turėčiau susitvarkyti gyvenimą ir atsikratyti to, kas nereikalinga. Dabar visas namas užgriozdintas. Kaip ir didžiumą praeities, ignoruoti netvarką man lengviau, nei pažvelgti tiesai į akis.

Panele Eve, jau dveji metai, kaip ponas Aštonas miręs, – vakar pasakė ji, tarsi būčiau galėjusi užmiršti. Kartais vis dar taip stipriai skaudėdavo, lyg būtų ką tik ištraukti visi dantys. Negalima amžinai šalintis viso pasaulio. Jis nenustos suktis vien todėl, kad tu norėtum. Jis nebegrįš, kaip ir Tonė, nebent parodysi jai, kad čia grįžti verta.

Tie žodžiai skaudžiai įgėlė, supykau ant Bridžitos, kam taip pasakė. Mano vyras gal ir miręs, bet Antonija – ne. Tegul ji ir nenori su manimi prasidėti, nes yra suaugusi, bet aš tebesu pasirengusi ją palaikyti, o jos šaknys tebėra giliai įleistos į Blu Hilso žemę, nesvarbu, kad įsivaizduoja esanti miestietė.

O, mieliausia Antonija!

Pagalvojusi, kad ji mane paliko, vos neapsiverkiau. Taip desperatiškai troškau sulaikyti ją prie savęs, bet ji išskrido, kai tik galėjo, visai kaip Ana. Mane kankino mintis, kad niekaip nesiseka sulaikyti tų, kuriuos myliu labiau už viską pasaulyje, kad ir kaip stengčiausi elgtis teisingai. Išgyvenau septyniasdešimt vienerius metus, o artimiausi žmonės: motina, tėvelis, Džonas, Ana ir net Tonė – visi vienaip ar kitaip mane paliko. Argi reikia stebėtis, kad nuslėpiau suknelę ir jos sukeltą sumaištį?

Kol nepradėjo persekioti tas prakeiktas sapnas. Privalėjau išsiaiškinti tiesą. Norėjau sužinoti, kas bus, ir vienintelis būdas tai padaryti – apsivilkti suknelę.

Dulkių ir nenaudojamų daiktų tvaike pajutau kvapą, kurį puikiai prisiminiau. Pakalnutės kuteno nosį ir kvietė artyn. Atsargiai skindamasi kelią pro griozdus, įlindau į palėpės kampą ir pamačiau išblukusią gėlėtą skrybėlės dėžutę, įkištą pastogėn po sijomis. Įsiręžusi pastūmiau į šalį pintą kėdę ir pasidariau taką tarp pustuzinio dėžių.

Kol ją pasiekiau, ėmiau šnopuoti, nelygiai kvėpuodama. Drėgnus delnus pasitrynusi į flanelę ant šlaunų, pakėliau dėžutės dangtį. Ant grindlenčių pabiro nuotraukos, o aš ištraukiau juodą rūbą ir pakėliau prieš šviesą.

Medžiaga prieš akis atgijo. Šilkas, iš pirmo žvilgsnio atrodęs blausus ir išblukęs, plikos lemputės šviesoje suspindo. Drebančiomis rankomis pasidėjau suknelę ir nusimečiau po kojomis naktinius. Apsivilkau ją per galvą, klausydama statinės elektros traškesio, užsitempiau ant klubų ir išlyginau ant šlaunų, atsidusdama iš palengvėjimo. Ji tiko puikiai, kaip ir per Džono laidotuves; bet aš, aišku, žinojau, kad tiks.

Nors pastaruosius dvejus metus ją slėpiau, suknelė nenukentėjo nenešiojama. Pajutau jos energiją tekant mano oda, daug stipresnę, nei prisiminiau; gal todėl, kad taip nusilpau po paskutiniojo karto, kai ją apsivilkau.

– Ak! – aiktelėjau, kraujui užplūdus galvą, kad net apsvaigau. Kritau keliais ant lentomis išklotų grindų, nekreipdama dėmesio į skausmą, ir prispaudžiau rankas prie akių, nes galvoje praskriejo vizija tarsi judantis paveikslas, ryškesnis net už prisiminimus.

Užplūdo saldus pakalnučių kvapas, apgaubė mane visą, ir labai aiškiai pamačiau Aną, vyresnę nei paskutinį kartą, kai ją mačiau, daug vyresnę. Tonė stovėjo šalia jos, jų veidai atrodė vienodi, išbalę nuo skausmo. Jos taip liūdnai žvelgė į vienišą pavidalą, susuktą į juodą drobulę, gulintį ir visai nejudantį ant plokščios lovos.

– Oi, Eve, – išgirdau ašarotą Anos balsą, – nepalik mūsų. Prašau, neišeik. Negali viskas taip baigtis.

Tada išvydau save, gulinčią po marška užmerktomis akimis, visai nejudančią.

Dieve mielas. Negi aš mirsiu?

Susvyravau ant kulnų ašarotais skruostais, virpančiu smakru ir prisiminiau, kaip sapnavau Aną, – sapnavau, kad sesuo grįžta kartu su Tone. Nejaugi jos susitiks dėl mano mirties? Papurčiau tvinksinčią galvą. Ne, ne, ne. Aš nepasirengusi išeiti, juk dar neištaisiau santykių su jomis abiem, mes visos dar nepapasakojome tiesos.

Gal suknelė klysta, – pagalvojau, nors pati nepatikėjau. Ji niekada anksčiau nesuklydo, tik buvo neteisingai suprasta. Gal ir dabar atsitiko tas pats? Bet kaip dar galima suprasti tai, ką ji man parodė?

Ausyse išgirdau savo pulsą lyg garsiai dūžtančias bangas, o kaukolę perskrodė siaubingas skausmas. Užsidengiau veidą rankomis, stipriai spausdama smilkinius, trokšdama, kad tai baigtųsi. O tada viskas dingo, nieko nebejaučiau, nebegirdėjau, o pasaulis tapo visiškai, absoliučiai tuščias.

2 skyrius
Tonė

Gaudžiantys balsai ir lėkštėse dzingsintys stalo įrankiai skambėjo Tonės Ašton ausyse kaip pažįstama muzika. Dimplmanų dvidešimt penktųjų metinių pokylis sklandžiai perėjo nuo kokteilių prie salotų ir netrukus turėjo pasirodyti pirmasis patiekalas. Jei viskas būtų kaip visada, Tonė būtų pasilikusi iki pokylio galo, bet šįvakar jai reikėjo keliauti kitur.

Ji žvilgtelėjo į laikrodį ir pulsas pašoko čia čia čia šokio ritmu.

– Man reikia eiti, – garsiai pasakė ji Vivjenai Rid, savo asistentei, kad ši išgirstų per plepalus ir arfininkę, grojančią Mocarto kūrinį pagrindinio miesto muziejaus Skliautuotosios salės kampe. Maistas ir gėrimai buvo aukščiausios klasės, o patiekus desertą, gretimoje salėje turėjo užgroti svingo orkestras. Vivjena lengvai susitvarkys su likusiais reikalais.

– Turėjau susitikti su Gregu prieš penkias minutes.

– Tai bėk! – Vivjena ją švelniai stumtelėjo.

Linktelėjusi Tonė diskretiškai pasuko už marmurinio baro, kur buvo paslėpusi paltą ir rankinę.

Asistentė atsekė ją neatsilikdama.

– Kaip manai, gal jis ištars tą klausimą? – paklausė jaunesnioji moteris ir atsirėmė į koloną. Spindėdama kavos rudumo oda, ji viltingai išplėtė akis, kol Tonė segiojosi padirbtą „Burberry“ paltą, o pora juodai apsirengusių barmenų apsimetė, kad nieko negirdi.

Tonė atsiduso, maudamasi pirštines.

– Dieve, tikiuosi, kad taip.

Ji to labai laukė.

Ji sulaukė keturiasdešimt šešerių netekėjusi, o tai netiko jos „tobulo gyvenimo“ scenarijui, kurį įsivaizdavo, prieš porą dešimtmečių palikdama Blu Hilsą. Kaip ir tie penkiolika svarų, kurių niekaip negalėjo numesti, kad ir kokios dietos griebtųsi ir kiek laiptelių užkoptų. O kad būtų tikrai puiki Nusivylimų trejybė, dar reikėtų paminėti ne itin šiltus santykius su motina, kuriuos kaip reikiant reikėjo taisyti. Gal net vieną dieną išsiaiškins, kaip tai padaryti, jeigu tik pavyks rasti laiko.

Tačiau jeigu šįvakar viskas susiklostys sklandžiai, jai pagaliau pavyks iš darbų sąrašo išbraukti užduotį: „Suplanuoti savo pačios vestuves.“ Gregas šį rytą parašė žinutę, siūlydamas vėlai pavakarieniauti pačiame romantiškiausiame Sent Luiso restorane. Turiu tau svarbų klausimą, – rašė jis. Žinodama, kad jos draugas, sertifikuotas buhalteris, yra nelinkęs demonstruoti jausmų, ji nusprendė, kad reikalas rimtas, kad ir koks jis būtų. Jiedu susipažino netrukus po jos tėčio mirties ir kartu praleido ištisus dvejus metus. Santykiai jau buvo tokie rimti, kad jis užgrobė visą stalčių jos bute (ir šiek tiek vietos spintoje, kur pasikabino keletą krakmolytų susagstomų marškinių). Viskas tiesiog šaukte šaukė: PIRŠLYBOS.

– Sėkmės, bose, – Vivjena spustelėjo pirštinėtą Tonės ranką. – Surengus šitiek vestuvių išlepintoms debiutantėms, dabar tavo eilė tapti pamišusia nuotaka.

– Žinok, mažule, tokia ir būsiu.

Ji nusišypsojo, ištarė: „Žiūrėk man“, išnėrė iš už baro ir pro galines duris išėjo į garažą.

Kaukšėdama kulniukais į betoną, mintyse žaidė žaidimą „Myli – nemyli“. Gregas juk pasipirš, ar ne? Ji juk nejaunėja (kaip ir jos kiaušidės). Kad ir kas nutiktų, viskas bus gerai, ar ne?

Tonė lėtai iškvėpė, jausdamasi tai patenkinta savimi, tai vėl nesaugi, ir išvairavo rampa į muziejaus stovėjimo aikštelę, pagaliau nusprendusi, kad Vivjena teisi, velniai griebtų. Ji nusipelnė nuosavos baltos nėriniuotos suknios ir absurdiškai brangaus torto. Baigusi Misūrio universitetą ir įgijusi humanitarinių mokslų laipsnį, ji pastaruosius dvidešimt penkerius metus labai daug dirbo. Nepaisydama motinos prieštaravimų, Tonė susikūrė gyvenimą Sent Luise ir buvo nepriklausoma, kokia niekada nebūtų jautųsis Blu Hilse, nes ten visi tikėjosi, kad ji taps kažin kuo, tik ne savimi.

Karjerą pradėjo bulvarinio laikraščio sekretore (taip, nešiojo kavą, tačiau bent jau niekada neteko išlįsti pro langelį ir paklausti: „Gal norėtumėte prie jos bulvyčių?“). Nepraėjo nė metai, kai ji pradėjo vaikščioti į pobūvius vietoj pagrindinės paskalų žurnalistės, kai ši būdavo užsiėmusi, nes uoliai dirbo ir mokėjo puikiai rengtis (žinojo visas prabangias komiso parduotuves mieste). Netrukus Tonė vis dažniau rašė papildomus straipsnius apie išskirtinę vakarienę pono ir ponios Prašmatnuolių namuose, provincijos Paris Hilton debiutą ar įmantrų vestuvių pokylį „Windows on Washington“ vestuvių rūmuose. O paskui į ją kreipėsi viltį praradusi nuotakos motina, vidury vestuvių puotos atsisakius dirbti maisto tiekėjui, o Tonė įsikišo ir pasinaudojusi savo ryšiais viską sutvarkė. Tada ir suprato atradusi savo tikrąjį pašaukimą.

Lėtai, bet užtikrintai pradėjo planuoti daugiau renginių, nei aprašinėjo tam paskalų laikraščiui, ir suprato, kaip jai patinka būti pačiame įvykių sūkuryje, jaustis ir pokylio šeimininke, ir burtininke. Tonės verslas suklestėjo taip, kad nusisamdė Vivjeną, o pasidėjusi į banką riebų Dimplmanų įnašą, leido sau paišlaidauti ir nusipirko „Jimmy Choo“ batelius. O dar labiau jai patiko mintis, kad jau rytoj galės atsikratyti „Pačios vyriausios niekada netekėjusios Misūrio moters“ karūnos. Nebereikės klausytis nepageidaujamų Evės patarimų kraustytis atgal į užkampį ir susipažinti su „padoriu, darbščiu vaikinu“, o draugai nebesišaipys, kad teks mirti vienai ar tapti lesbiete.

Kol įsuko į tuščią stovėjimo vietą Vidauno gatvėje vos už kvartalo nuo „I Fratellini“, Tonė spėjo save įtikinti, kad sužadėtuvės ranka pasiekiamos. Ji jau apsisprendė, kad švęs „Coronado“ pokylių salėje iškart po paprastos, bet elegantiškos pasaulietinės ceremonijos Greihemo koplyčioje Vašingtono universiteto miestelyje.

Dabar tetrūko, kad Gregas ištartų tuos keturis stebuklingus žodžius: Ar tekėsi už manęs? Juk tiek nedaug tereikia, tiesa?

Įsitaisęs prabangiame Kleitono priemiestyje, mažytis restoranas, papuoštas madingai nutriušusiu dekoru ir fantastiškais sietynais (visada pritemdytais per vakarienę), buvo bene pati romantiškiausia vieta mieste. Tonės pilve suknibždo drugeliai, kai ji pravėrė duris ir užėjo į siaurą vestibiulį, įleisdama šalto žiemos oro gūsį, nuo kurio suplazdėjo juodos užuolaidos viduje.

Ji atitraukė užuolaidą ir suvirpėjo, iš ledinio oro atsidūrusi šiltoje patalpoje. Nusimovusi velveto pirštines, susigrūdo jas į palto kišenes, priėjo prie salės vadovo ir, akimis jau žvalgydamasi po jaukią salę, ištarė:

– Atėjau susitikti su Gregu Makalumu.

– Taip, ponia, prašom čia, – ištarė jis kaip tik tada, kai Tonė pamatė Gregą, o tas pamojavo.

Ji išvydo savo atspindį veidrodyje ant sienos (akis uždengė vėjo sutaršyti kaštoniniai plaukai, o blyški oda paryškino tamsius slyvinius lūpų dažus), o tada pasilenkė pabučiuoti jį į skruostą ir atsisėdo ant medinio suolo priešais jo kėdę.

– Sveikas, mielasis, kas naujo? – paklausė ji, nusivilkdama paltą. – Aš nepripratusi prie tokio paslaptingo elgesio.

– Gražiai atrodai, Antonija, – tarė jis, neatsakydamas į klausimą.

Nužvelgė ją akiniuotomis akimis ir jo griežti veido bruožai akimirką sušvelnėjo. Tada susiraukė ir bakstelėjo nerūdijančio plieno „Omegos“ ciferblatą:

– Bet vėluoji beveik dvidešimt penkias minutes.

– Atsiprašau, – tarė ji, nutarusi nesipykti, nes šis vakaras jam labai daug reiškia (tai yra jiems abiem), todėl galima suprasti, kodėl taip nerimauja, – bet ponią Dimplman ištiktų priepuolis, jei būčiau palikusi Vivjeną vadovauti pokyliui, prieš visam šimtui svečių saugiai susėdant valgyti špinatų salotų.

– Nieko tokio, – jis nosies kuprele stumtelėjo akinius juodais rėmeliais ir persibraukė plaukų sruogą, prilipusią prie kaktos. – Kalbant apie salotas, tikiuosi tu nieko prieš, bet jau užsisakiau antienos, o tau užsakiau gražgarsčių salotų, nes juk meti svorį.

– Gražgarsčių salotų? Oi.

Ji nuleido akis, išlankstydama servetėlę ant kelių, stengdamasi neparodyti nusivylimo, nes seilė tekėjo pagalvojus apie šio restorano lazaniją.

– Mm, ačiū, – prisivertė ištarti, per jėgą šypteldama, ir susilaikė neatsakiusi: O tu kas, dietos policininkas?

Bet žinojo: jei pasirinktų tokią taktiką, lauktų jau įgrisęs ginčas, per kurį jis pasakytų: Tu valgai, nes kažkas tave graužia,tarsi būtų jos psichoterapeutas. Pats Gregas – plonas kaip pieštukas, o jo medžiagų apykaita – tarsi hiperaktyvios beždžionės. Jam nesuvokiama, kad Tonei užtenka vien pagalvoti apie sausainį su šokolado gabaliukais ir šlaunys akimirksniu išsipučia per visą colį.

– Tai kas nutiko? – tiesiu taikymu paklausė ji, nusprendusi verčiau pakeisti temą, o ne pyktis dėl pirmojo patiekalo.

Ji mirtinai nekantravo išgirsti, kodėl jis iš viso užsimanė susitikti „I Fratellini“. Penktadieniais jie paprastai susitikdavo jos bute vakare po darbo, nusispirdavo batus ir užsisakydavo picą iš „Imo’s“. Tad šįkart viskas buvo labai neįprasta. Paprastai, jai pasiūlius pavalgyti madingoje vietelėje, jis atšaudavo ką nors apie „absurdiškas kainas“ ir be prožektoriaus neįskaitomą meniu.

– Norėjai apie kažką pasikalbėti?

– Taip, tiesą sakant, norėjau.

Jis gurkštelėjo vandens ir jo Adomo obuolys sujudėjo virš prasegtos apykaklės. Tada atsikrenkštė, ištiesė ranką virš stalo, rankove vos neužkliudydamas žolelių sviesto lėkštės, ir paėmė ją už rankos.

– Tu puiki mergina, Antonija, ir man atrodo, kad mums kartu visai gerai, ar ne taip? – paklausė jis, rimtai žvelgdamas tamsiomis akimis. Jo lūpose žaidė nerimastinga šypsenėlė.

– Žinoma, kad taip, – atsakė Tonė, ištiesdama nugarą.

Širdis plakė taip garsiai, kad dundėjo ausyse tarsi varinis būg-nas. Tuoj bus, tuoj tikrai bus, – galvojo pati sau, stengdamasi atrodyti rami ir necypti iš nekantrumo.

– Tai aš ir pagalvojau, kad būtų logiška žengti žingsnį į priekį…

– Visiškai sutinku, – pertraukė ji, tikėdamasi, kad jis praleis žodinius užkandžius ir imsis pagrindinio patiekalo, kol ji dar nenumirė iš emocinio bado.

– Ką gi, prie reikalo, – Gregas paleido jos ranką ir giliai švarko kišenėje pradėjo kažko ieškoti.

Prašau, – pagalvojo Tonė, – kad tai būtų melsva „Tiffany“ dėžutė, nors, po velnių, tiks ir praktiška juoda su antspaudu „ZALES“ ant dangtelio. Tą akimirką buvo nebesvarbu.

Staiga jis ištraukė ranką ir padėjo ant stalo, sugniaužęs pirštus į kumštį.

– Tikiuosi, priimsi tai kaip mano jausmų ženklą, rodantį, kad aš suinteresuotas mūsų santykių ateitimi.

Na gerai, kažin, ar taip pirštis labai jau poetiška, bet juk jis – buhalteris. Turbūt neverta tikėtis, kad praktiškas vyras, per Kalėdas nupirkęs metinį „Mr. Car Wash“ mašinų plovyklos abonementą, o Valentino dieną išvadinęs „niekalais“, puls klauptis ant vieno kelio, kambarį prigrūdęs rožių ir vaikštančių smuikininkų, ar ne? Juk gyvenimas – tai ne vien kibirkštys ir magija.

– Gerai, – paragino Tonė, vos galėdama kvėpuoti, ir jis įbruko savo „jausmų ženklą“ jai į delną. Ji iškart suprato, kad gali pamiršti apie dėžutę, melsvą it liepsnelės kiaušinis, nes šis daiktas buvo be dėžutės. Jis net nepriminė žiedo: plokščias ir smailas, su aštriais iškilimais. Ji susiraukė, įsidrąsinusi nuleido į jį akis ir vos neapsiverkė iš nevilties.

– Čia raktas, – tarė ji.

– Tai mano raktas, – Grego veidas išraudo. – Antonija Ašton, man būtų garbė, jei persikraustytum pas mane, kad galėtume pamėginti gyventi kartu ir pažiūrėti, ar esame pasirengę amžinai būti partneriais gyvenimo žaidime.

Jis išsišiepė, tarytum šie akivaizdžiai surepetuoti žodžiai reikštų daugiau, nei ir taip aišku: kad jis dar nepasiruošęs žengti žingsnio ir įteisinti jų partnerystės „gyvenimo žaidime“. Nea. Jis tik užsimanė ir nemokamai gauti karvę, ir perkraustyti ją į savo tvartą.

Čia tai šikna!Štai ir sprogo burbulas – išsigalvota pasaka.

Tonė čiupinėjo raktą ir mėgino nuryti kartėlį burnoje, bet jis įstrigo gerklėje lyg per didelis čiulpinukas.

– Brangute, kažkas negerai? – Gregas pakreipė galvą, žiūrėdamas į ją kaip į nukvakėlę. – Aš maniau, kad to nori ir kad apsidžiaugsi.

– Man tiesiog… – pradėjo aiškinti, kaip jis klysta, jeigu galvoja, kad ji šito nori, bet neišspaudė nieko, tik atsiduso.

Ji vos neapsiverkė iš palengvėjimo, kai būtent tą akimirką jos „BlackBerry“ telefonas sugalvojo užgroti „Odę džiaugsmui“, tarytum pasityčiodamas iš jos bedžiaugsmės padėties. Tonė įsikišo raktą į rankinuką ir čiupo mobilųjį.

– Tu ką, negi dabar atsiliepsi? – užprotestavo Gregas, bet Tonė nekreipė dėmesio, nes sunerimo pamačiusi, kad skambučio kodas – iš puikiai pažįstamo šalies regiono.

– Antonijos renginiai, – mechaniškai atsiliepė išlavintu ramiu balsu. – Kalba Antonija Ašton.

– Oi, panele Ašton, ačiū Dievui, kad jus radome. Aš – slaugytoja iš Blu Hilso ligoninės ir labai gaila, kad turiu pranešti blogą žinią, bet jūsų motiną ištiko nelaimė, – tauškė balsas aname gale, o paskui pasakė kažką baisaus. Tonei besiklausant, visas pasaulis aplink nuščiuvo ir visa kita – ir Gregas, ir neįvykusios piršlybos – staiga prarado prasmę.

– Atvažiuoju kuo greičiau, – ištarė ji ir virpančiu pirštu nutraukė pokalbį.

– Mažute, kas atsitiko? – paklausė Gregas. – Tu mane gąsdini.

Tonė apgraibomis susirado paltą, apsivilko, pasičiupo rankinę, tuo pat metu atsitraukdama nuo stalo ir atsistodama.

– Čia dėl Evės, – tarė ji ir pasilenkusi pakštelėjo jam į skruostą, vos neatsitrenkdama į padavėją, išnirusią iš virtuvės, nešiną jų lėkštėmis. – Man reikia eiti.

– Bet tavo salotos… – pradėjo Gregas, tačiau Tonė jį paliko ir išskubėjo iš restorano. Net neužsimovė pirštinių, prieš išbėgdama į šaltį.

Tonė pasuko tiesiai į savo butą ir susimetė į nedidelį krepšį keletą daiktų. Nesivargino nusivilkti kostiumėlio ar nusiauti aukštakulnių, tik išjungė šviesas ir išėjo. Sėdo į mašiną ir, švelniai krentant snaigėms, išvažiavo link to mažyčio paupio miestelio Misūryje, nematyto nuo pat tėvo mirties. Radijo neįjungė. Jei būtų įjungusi, vis tiek nebūtų girdėjusi muzikos, nes galvoje vis sukosi tie patys žodžiai:

Labai gaila, panele Ašton, bet jūsų motiną ištiko insultas ir gali būti, kad ji nebebus tokia kaip buvo.

3 skyrius
Evė

Negalėjau atsibusti, kad ir kaip norėjau. Kažkas sunkus užgulė akis ir neleido atsimerkti, slėgė visą kūną, tad gulėjau nejudėdama ir negalėdama prabilti, tikrų tikriausia paklydusi siela.

Dar keisčiau – nors buvau tikra, kad tai tebuvo pakrikusio proto išdaiga – staiga pasijutau, tarsi plaukčiau Misisipės upe, nors nebuvau to dariusi nuo trylikos metų, kai tėvas mudvi su Ana nusivedė prie akmenuotos kranto vietos, esančios maždaug pusiaukelėje tarp Blu Hilso ir Sent Ženevjevos, ir liepė mums nuplaukti į Moskitų salą ir grįžti. Vandenyje mes mokėjome elgtis, nes kiekvieną vasarą po kelias savaites praleisdavome išnuomotame namelyje prie Ozarkų ežero, o likusias vasaros atostogas taškydavomės olimpinio dydžio baseine Blu Hilso visuomeniniame klube.

Tačiau susiremti su upės galybe – visai kas kita. Ji galėjo atrodyti visai gerai nusiteikusi, lygiu it stiklas drumzlinu paviršiumi; tokia apgaulingai rami, jei nežinai apie piktas povandenines sroves.

Teko girdėti pasakojant apie vyrus, dukart stambesnius už mane, nuneštus srovės ir daugiau nebeatsiradusius. Tad kai teko atlikti šį keistą tėvelio brandos ritualą, turbūt išsigandau dar labiau nei mano dešimtmetė sesuo.

– Ne taip ir toli, – pasakė Ana, kai virpėdamos žvelgėme į vandenį, apsirengusios maudymosi kostiumėliais, – laikykis arti manęs, o aš būsiu šalia, jei manęs prireiks.

– Gerai, – sutikau.

Dumblas šliurpsėjo tarp pirštų, kai ėjau paskui Aną, brisdama į parudavusias putas, nenorėdama net pagalvoti, kad reikės pasinerti į jas galva. Bet kai ji įšoko ir pasileido plaukti krauliu, tiesdama rankas ir atsispirdama kojomis, įsidrąsinau iš aš.

Aplink nebuvo laivų ir niekas nesipainiojo kelyje, tad ganėtinai lengvai pasiekėme salos seklumą. Ir tik tada, kai jau įpusėjome kelią grįždamos, pajutau kažką tempiant mane už kojų – nematomą povandeninę srovę.

Bandžiau atsispirti stipriau, bet nepajudėjau iš vietos, o tada ji staigiai atskyrė mane nuo sesers ir nutempė pasroviui.

– Eve, nepasiduok! Tu stipresnė, nei galvoji! – kitapus vandens sušuko tėvelis, mojuodamas rankomis ir šokinėdamas per uolas, kad nepamestų manęs iš akių.

Kad ir kaip smarkiai plaukiau, srovė buvo stipresnė.

Prašau, neleisk man mirti, – pagalvojau, o tada pamačiau seserį, plaukiančią link manęs, tolygiai skrodžiančią vandenį, nebijančią, kad ir ją nuneš.

– Aš čia, Eve, aš čia! – išgirdau Anos balsą visai šalia, stengdamasi nepanikuoti ir nenustoti spirtis kojomis, kovodama su povandenine srove ir su savo didžiausia baime.

Nustebau, kodėl ji užsimanė mane gelbėti, juk aš tai nebandžiau jai padėti, nes man labiau rūpėjo užauginti vaiką, o ne gelbėti ją nuo beprotybės.

Pavargau, baisiai pavargau.

Kas manęs ilgėsis, jei paliksiu šį pasaulį? – liūdnai pagalvojau ir nustojau irtis, leidau galūnėms tempti mane į dugną tarsi svarmenys.

Grimzdama į šaltas gelmes, pajutau, kad mane apėmė transas, ta keista priešmirtinė būsena, apie kurią teko girdėti kalbant, nors niekad netikėjau jos egzistavimu. Mintyse išvydau vaizdus iš savo gyvenimo, galvoje ėmė rodytis prabėgusių metų nuotrupos ir gabalėliai. Mačiau veidus ir spalvas, girdėjau balsus ir melodijas, kenčiau meilę ir nusivylimą, kiek tik jų palietė mano širdį nuo tada, kai gimiau.

Ką dar galėčiau duoti?

Akimirką pamąsčiau, gal reikėtų pasiduoti, plaukti pasroviui ir nebesipriešinti. Juk kitapus susitiksiu Džoną, ar ne? Ir mamą su tėveliu?

Tada pagalvojau apie Antoniją su Ana, apie paliktus nebaigtus reikalus ir blogus darbus, kuriuos turiu ištaisyti, ir supratau, kad dar ne laikas. Tik todėl nenugrimzdau giliau.

Tad įsikibau jų – dukters, sesers ir praeities šmėklų – ir ėmiau kovoti su tamsa, irdamasi vandenyse tarp gyvenimo ir mirties.