Kitobni o'qish: «Kas kaltas?»
O jaunyste, argi gali tave užmiršti! Kas vakar buvo vos pamenu, bet kas tuomet dėjosi – tai ne Aguonos grūdo nepamiršau.
Bet nieko aš taip gerai nepamenu, kaip senąją Raulienę, ką gyveno Pajūrėje. O, tai senė, žinotum4te, buvo! Kokios pievos, gyvuliai koki buvo, o trobas kokias pasistatė! Iš lenkų žemės meisteriai dirbę.
Paties Raulo aš nepažinojau. Sako, da jaunas apjekęs1 ir nepoilgam numiręs. Žmones zaunijo2, buk jam niekas nesisekę. Ar bitės, ar gyvulys koks, būdavo, kur išbėgs, tai ir dingsta. Gal, jau taip jam buvo Dievo duota; ar gal tai ir nuo ko kito: pikti žmonės, žinote, neduok Dieve!
Taigi pasakoja, kaip Raulą palaidoję, jauna našlė nenuleidusi rankų, kaip kita būtų padariusi, bet ėmusis už gaspadorystės; tai Dievas jai ir davė: prasimanė gyvulėlių, užvedė avilyną, prisipirko ganyklos ir žemės, o paskui įsistatė ir trobas, kokių niekur nebuvo. Ir tai vis darė dėl savo vaikučių.
– Aš jiem turiu būti motina ir tėvas – kalbėdavo ji.
O vaikučių buvo tik dvejetas: dvi dukrelės – Mariuka ir Onytė, abi kaip paukštelės. O kokios darbininkės! Ar verpt, ar siūt, ar aust – nieks taip negalėjo.
Bet štai koksai dalykas: gyveno šalia jaunas bernelis, aukštas gražus skaistaveidis Jonas. Ir pamylėjo Mariuka Joną, o Jonas Mariuką. Viens be kito negali būti. Būdavo, pasirodys ant dangaus žvaigždutės, užtekės mėnuo, Mariuka išeis iš svirno – žiūrai – jau ir darželyj: tiktai bučiuojasi, viens kitam ant kaklo kabinėjasi.
– Joneli, ko gi tu taip liūdi pasakyki!…
– O Maryte tu mano! Gal aš tik be reikalo tavo jaunystę sunaikinsiu… Vienas aš be tėvo, be motinos, neturiu nieko!… O tu, Maryte… – ir jis negali kalbėti, ašaros rieda per veidus – Mergele, pamesk, nemylėk tu manęs!…
