Kitobni o'qish: «Mums pasisekė»
Mano sesei Ellen
Pirma dalis
1939–1943
1. Bet kur tave pažinčiau
Mirė mano tėvo žmona. Motina pasakė, kad reikėtų nuvažiuoti pas jį pažiūrėti, kas mums iš to.
Bakstelėjo man per nosį šaukšteliu, kuriuo valgė greipfrutą.
– Supranti, – tarė ji, – tavo tėvas labiau myli mus, bet jis turi kitą šeimą – žmoną ir dukrą, truputį vyresnę už tave. Visi jų pinigai – iš tos moters šeimos. Nusišluostyk veidą.
Taip tiesiai kalbėti moka tik mano motina. Ji iki blizgesio nušveitė man kaklą ir ausis, tvirtai, net mano akių vokai įsitempė, supynė kasas. Paskui padėjome viena kitai apsirengti: ji apsivilko alyvinę šone užtraukiamą suknelę, o aš – rausvą su sagutėmis, kurias sunku pačiai susagstyti. Motina pasiėmė violetinę skrybėlaitę, dailiausias savo pirštines ir, nubėgusi kitapus gatvės, pasiskolino pono Portmano mašiną. Džiaugiausi, kad važiuojame, maniau, gal bus smagu turėti seserį. Nė kiek negailėjau, kad numirė ta kita tėvo žmona.
Laukdavome jo ištisą savaitę. Motina rytais sėdėdavo prie lango, o vakarais per vakarienę nepaliaudama rūkė. Grįžusi iš savo darbo „Hobsone“, nenustodavo raukytis, net pamasažavus kojas. Visą liepą tryniausi po namus, žaidžiau su pono Portmano pudeliu ir laukiau, kada pasirodys tėvas. Jei atvažiuodavo, tai paprastai prieš antrą valandą, kad nepraleistų laidos „Pokalbiai prie židinio“. Visi kartu jos klausydavomės. Mėgome prezidentą Ruzveltą. Atvažiavęs sekmadienį, tėvas atveždavo mamai pakelį „Lucky Strikes“, man – šokolado „Hershey“. Po vakarienės motina sėsdavo tėvui ant kelių, aš – tiesiai ant šlepečių. Jeigu transliuodavo „Pokalbius prie židinio“, tėvas mėgdžiodavo Ruzvel- to balsą.
– Labas vakaras, draugai, – sakydavo, įsikišdamas į burną šiaudelį vietoj kandiklio. – Labas vakaras, ponios ir ponai.
Nusilenkdavo motinai ir pakviesdavo:
– Eleonora, mieloji, gal valsą?
Jie šokdavo, pasileidę radiją, o tada ateidavo laikas man miegoti. Motina įsegdavo į plaukus kelis segtukus, kad šie susigarbiniuotų, o tėvas nešdavo mane į lovą niūniuodamas: „Gaila, kad nemoku šokti kaip sesutė Keitė“. Tada apkamšydavo mane ir išeidavo šokio žingsneliu. Pirmadienio rytą jo jau nebūdavo, aš likdavau laukti ketvirtadienio, kartais – kito sekmadienio.
Motina pastatė mašiną ir pasiryškino lūpas. Tėvo namas, dviaukštis mūras, buvo aukštais langais, nėriniuotomis užuolaidomis ir plačiais rudais laiptais, kurie pūpsojo priešais švytinčias medines duris tarsi viena ant kitos sukrautos dėžės.
– Tavo tėvas mėgsta gražiai gyventi, kai būna ne pas mus.
– Čia tikrai gražu, – pasakiau. – Galėtume gyventi čia.
Motina nusišypsojo ir liežuviu persibraukė dantis.
– Gali būti, – tarė ji. – Ką gali žinoti.
Ji jau buvo sakiusi, kad pavargo nuo Abingdono, kur gyvenome nuo tada, kai gimiau. Jis net nepanašus į tikrą miestą, o jai iki kaklo įgrisę dirbti padavėja „Hobsone“. Dažnai kalbėdavome, kad Čikagoje galėtume gyventi geriau.
– Čikaga, Čikaga… šokių mieste. Mačiau ten vyrą, šokantį su savo žmona, – uždainavau, kai išlipome iš mašinos, net pastriksėjau kelis šokio žingsnelius kaip kine.
– Kokia tu šaunuolė, maže, – pratarė motina ir čiupo mane už pakarpos. Pasilaižė delną ir prispaudė mano kirpčius, kad nesišiauštų. Pasitaisė sijoną, man liepė patikrinti pėdkelnių siūles.
– Tiesios kaip strėlės, – pasakiau, ir, susikibusios rankomis, mes užkopėme laiptais.
Motina pabeldė. Duris atidarė tėvas. Jis buvo ta pačia mėlyna liemene, kurią vilkėdavo pas mus namuose, prezidentui sakant kalbas. Tėvas mane apkabino, o tada jiedu ėmė kuždėtis. Aš stovėjau, mėgindama apžiūrėti svetainę, didžiulę kaip visas mūsų butas ir pilną gėlių. (Gali būti, kad tėvas paklausė: „Kokio velnio čia atvažiavote?“, gali būti, kad motina jį apibarė už tai, kad nesirodė pas mus, bet abejoju. Tėvas visą gyvenimą elgėsi kaip džentelmenas, o motina kokį šimtą kartų buvo man sakiusi, kad su vyrais reikia mokėti tvarkytis, o jei moteris nesusitvarko su savo vyru, tegul kaltina tik save. „Kai sakau, kad vyrai šunys, nieko neįžeidinėju. Šunys man patinka.“) Už tėvo nugaros pamačiau aukštą mergaitę.
– Mano dukra Airisė, – pristatė tėvas. Išgirdau, kaip motina įkvėpė.
– Airise, – tęsė jis, – čia mano draugė ponia Logan ir jos dukra – jos mieloji dukra Eva.
Stovėdama jų fojė, supratau, kiek daug ši mergaitė turi, ko aš neturiu. Neturiu kibiro dydžio krištolinių vazų su gėlėmis. Dailių, šviesiai rudų garbanų. Tėvo rankos ant savo peties. Ji vilkėjo melsvą megztuką ir baltą palaidinę su mėlynojo strazdo segtuku apykaklėje. Ko gero, mūvėjo pėdkelnes. Airisė buvo šešiolikos, bet man ji atrodė kaip suaugusi moteris. Kaip kino žvaigždė. Tėvas stumtelėjo mus prie laiptų ir liepė Airisei užimti mane savo kambaryje, kol jis paplepės su mano motina.
– Tu įsivaizduok, – kalbėjo Airisė. Ji gulėjo ant savo lovos, o aš sėdėjau ant pinto kilimėlio greta. Davė man porą guminukų, tad mielai sėdėjau su ja. Ji kalbėjo įdomiai, mokėjo nuostabiai visus pamėgdžioti. – Visas koledžas atvažiavo į mano motinos laidotuves. Mano senelis buvo koledžo prezidentas, bet pernai patyrė insultą ir pasikeitė. Atvažiavo tokia mergaitė raudonais plaukais, baisi kaip nežinau kas. Tie raudoni plaukai. Lyg neišvirę iki galo ar ką.
– Man atrodo, Poletė Godar – raudonplaukė, – pasakiau. Prieš savaitę buvau apie tai skaičiusi žurnale Photoplay.
– Kiek tau metų? Dešimt? Kažin kas norėtų būti Polete Godar? Žodžiu, ta raudonplaukė mergaitė atėjo pas mus į namus. Ir bliauna taip, kad orkestro nesigirdi. Tai tokia moteriškė, mūsų kaimynė ponia Draisdeil, jai ir sako: „Ar jūs artimai bendravote su mieląja ponia Akton?“
Airisė taip pasakojo, kad lengvai įsivaizdavau ponią Draisdeil, visur kaišiojančią nosį, vis traukiančią į šoną savo taškuotą vualį, kad nelįstų į burną valgant, ir grūdančią savo šlapią nosinaitę į liemenėlę po didžiule krūtine, nors motina man sakė, kad taip elgtis – šlykštu.
– Man dvylika, – pasakiau.
Airisė kalbėjo toliau:
– Mano motina buvo kaip šventoji – visi taip sako. Maloniai elgėsi su visais, bet nenorėjau, kad žmonės pagalvotų, jog motina švaistė laiką su ta kvaila mergiūkšte, todėl atsisukau ir pasakiau, kad mes jos net nepažįstame, tada ji išbėgo į apačią pasipudruoti nosies ir – čia tai juokinga – durys įstrigo, tad ji nebegalėjo išeiti. Baladojosi į duris ir dviem profesoriams teko jas išlaužti. Juokinga.
Airisė man papasakojo, kad visas koledžas (nežinojau, kad tėvas dėsto koledže; jei kas būtų klausęs, būčiau pasakiusi, kad jo darbas – skaityti knygas) atvažiavo į koplyčią gedėti jos motinos ir pareikšti užuojautos jai ir jos tėvui. Pasakė, kad ten apsilankė visi jų šeimos draugai, taip leisdama suprasti, kad mano motina iš tiesų negali būti jos tėvo draugė.
Apačioje pasigirdo balsai, trinktelėjo durys, o tada pianinu kažkas užgrojo „Angelas pavertė mane velniu“. Nežinojau, kad tėvas moka skambinti pianinu. Mes su Airise stovėjome prie jos kambario durų, pasilenkusios virš koridoriaus. Išgirdusi tualete nuleidžiamą vandenį, susigėdau, bet pasijutau ramiau, tačiau kai tėvas ėmė skambinti „Mėnesienos sonatą“, pasigirdo užvedamo variklio garsas. Abi su Airise nubėgome laiptais žemyn. Mano motina, palikusi paradines duris atlapas, jau sėdėjo pono Portmano mašinoje. Verandoje paliko rudą tvido lagaminą. Stovėjau verandoje, laikiau tą lagaminą ir žiūrėjau į kelią. Tėvas atsisėdo į supamąją kėdę ir pasisodino mane ant kelių, nors jau metai nebuvo taip daręs. Paklausė, kaip manau, ar motina grįš, o aš savo ruožtu paklausiau jo:
– Kaip manai, ar mano motina grįš?
Tėvas pasiteiravo, ar turiu kitų giminių iš motinos pusės, aš priglaudžiau galvą jam prie peties. Nuo pat kūdikystės tėvą matydavau beveik kiekvieną sekmadienį, kartais – ir ketvirtadienį. Daugiau šeimos narių neturėjau, tik motiną. Draugiškai bendravau su ponu Portmanu ir jo pudeliu, dar manimi domėjosi visi mano mokytojai, bet tai ir viskas, ką galima pavadinti mano šeima.
Airisė pravėrė duris ir pažvelgė į mane kaip katė į šunį.
Susėdome valgyti maltinukų su bulvių koše, ir Airisė tris kartus man pakartojo nesiremti alkūnėmis į stalą, – čia ne nakvynės namai, bet tėvas paliepė:
– Elkis gražiai, Airise. Ji tavo sesuo.
Airisė išlėkė iš kambario, o tėvas man liepė mokytis gražesnių manierų.
– Juk gyveni nebe tame klaikiame miestelyje ir esi ne Eva Logan, – tarė jis. – Tu Eva Akton. Sakysime, kad tu – mano dukterėčia.
Tik sulaukusi trylikos, supratau, kad motina negrįš.
Airisė neilgai mane ignoravo. Pradėjo man vadovauti. Kalbėdavo su manimi tarsi Klodetė Kolber, kuri filme Gyvenimo imitacija pasakė Luizai Byvers: „Mudvi atsidūrėme vienoje valtyje, Dilaila“, ir tapo aišku, kad ta baltaodė ponia net nenutuokia, apie ką šneka, o Luiza Byvers, aišku, tik atsiduso ir toliau kepė blynus.
Airisė padėjo man susigaudyti vidurinėje mokykloje. (Po dviejų savaičių mane į kampą užspeitė stamboka mergaitė įraudusiu veidu: „Kas tu tokia, ką?“ Airisė suėmė savo išpuoselėta rankute tai mergaitei už peties ir paaiškino: „Gase, čia mano pusseserė Eva Akton. Jos motina irgi mirė.“ O ta mergaitė – negali jos kaltinti – tarė: „Vajėzau, kas jūs abi, vampyrės? Nieko nesakau, tik nevaikščiokite pro mano namus.“)
Padėdavau Airisei ruoštis konkursams: iškalbos, retorikos, dramatinio skaitymo, deklamavimo, patriotinio rašinio, šokių. Airisė buvo žvaigždė. Mokykloje turėjo daug gerbėjų, tiesa, kai kurios mergaitės jos nemėgo, bet tas jai nerūpėjo. Apsimečiau, kad ir man nerūpi. Leisdavau laiką bibliotekoje ir mokiausi geriausiais pažymiais, o tikrasis mano darbas (kaip man atrodė) buvo padėti Airisei ruoštis konkursams.
Namuose viskas jau nebeatrodė taip gražiai kaip tą dieną, kai mane atvežė motina. Nebeliko šviežiai priskintų gėlių, viskas apsinešė dulkėmis. Mes su Airise tvarkydavome kambarius, turėjome valyti ir svetainę su virtuve, bet nevalėme. Niekas jų nevalė. Tėvas, atidaręs skardinę lašišų ar tunų, išversdavo mums į lėkštę ant salotos lapo. Kartais išvirdavo šešias dešreles su skardine pupų, o ant stalo pastatydavo stiklainį garstyčių.
Radau Šarlotės Akton beveik neliestą knygą Smagu ruošti maistą ir paklausiau tėvo, ar galiu ją naudoti. Tėvas užtikrino, kad jiedu su Airise valgys viską, ką aš teiksiuosi pagaminti. Pirmame puslapyje Irma Rombauer rašė, kad pirmiausia reikia atsistoti priešais viryklę. Prikimšau viščiuką petražolių su citrina ir porą valandų palaikiau orkaitėje. Viščiuką sušveitėme ir tėvas man padėkojo.
Per tryliktąjį savo gimtadienį kepiau blynelius, tėvas garsiai skaitė poemą Raitelis, o desertui valgėme ananasų tortą. Airisė susmaigstė žvakutes, jie abu padainavo.
Naujųjų metų išvakarėse tėvas išėjo linksmintis, o mes su Airise gėrėme džiną su apelsinų sultimis iš geriausių jos motinos puodelių, tapytų vyšnių žiedais.
– Kad mūsų draugystės vyriai niekada nesurūdytų, – paskelbė tostą Airisė. – Taip sakydavo Bridžita, mūsų tarnaitė. Kol dar tavęs nebuvo.
– Puikiai pasakyta, – tariau aš. Mudvi susikibome alkūnėmis ir springdamos gėrėme džiną.
Vieną vasario naktį atsibudau, nes Airisė trenkė man antausį. Sutinku, Airisė – ne tokia sesuo, apie kokią galėjau svajoti. (Nors niekada ir nesvajojau apie seserį. Svajojau apie tokį pudelį kaip pono Portmano, daug metų svajojau, kaip motina ieško manęs, pasisamdžiusi privatų detektyvą, ir verkdama pasirodo ant šitų namų slenksčio. Svajonėse niekada jos neįsileisdavau.) Bet Airisė niekada anksčiau nebuvo man trenkusi. Jos namuose gyvenau ilgiau nei metus, o ji niekada net kojos nekeldavo į mano kambarį. Kai Airisė panorėdavo su manimi pasikalbėti, atsistodavo koridoriuje ir parodydavo pirštu, aš klusniai nusekdavau paskui ją ir atsisėsdavau ant pinto kilimėlio prie jos lovos.
– Tu klastūnė! Vagišė, purvina kalė!
Jos žiedas su opalu, paveldėtas iš motinos, įsivėlė man į plaukus, tad negalėjome atsiskirti, tik abi verkėme. Ji ištempė mane iš lovos ir vilko grindimis, kol išlaisvino ranką. Išsvaidė viską, ką turėjau, nors turėjau nedaug, – daugiausia nuo jos atlikusių drabužių.
– O Dieve! Žinau, kad ne tu pavogei.
Uždususi atsigulė ant grindų šalia manęs.
Pasakė, kad tėvas pavogė šimtą dolerių, kuriuos ji slėpė po čiužiniu. Visus paėmė. Kartą anksčiau, dar prieš man pasirodant, jau yra taip nutikę, tuomet ji pakeitė slaptavietę, bet jis vėl rado. Rankoje Airisė laikė penkis dolerius, kuriuos tą vakarą laimėjo klube „Pulaski“, pasakiusi vieną geriausių savo kalbų tema „Kodėl Amerika tokia didi?“ Keikdamasi ji prisiekė neatiduoti jų Edgarui. Pasitrankė po kambarį, išmėtė knygas iš mano lentynėlės. Nuėjo į savo kambarį ir grįžo nešina didžiosiomis žirklėmis, kuriomis karpydavome jos motinos drabužius, kurdamos aprangą Airisės pasirodymams. Paėmusi mano knygą Mažosios moterys, iškarpė ją po lapą nuo skyriaus „Džo pyksta!“ beveik iki pat galo, kur Eimė išteka už Laurio, – man tokia pabaiga šiaip ar taip nepatiko.
– Už šituos pinigus keliausiu į Holivudo ir Vaino sankryžą1, – pasakė. – Pirmiausia pasuksiu ten.
Gražiai sukrovė atgal visas mano knygas, batus ir drabužius. Sušukavo man plaukus. Sulankstė megztukus, anksčiau buvusius jos, – aš ir mano kambarys atrodėme gražesni nei buvę.
Stebėjausi, kiek daug pinigų Airisė uždirba konkursuose. Nustebau, kad jai pasirodė protingiau laikyti juos mano kambaryje. Galvojau, kad apskritai klysta kaltindama tėvą pavogus pinigus, bet ji neklydo. Airisė tiesiog elgėsi kaip visada. Nemanau, kad buvo pastabesnė ar pasižymėjo geresne intuicija nei aš. Aš viską pastebėdavau, bet niekada nežinodavau, kaip suprasti. Airisė matė tik tai, kas svarbu jai pačiai, bet stebėdavo viską itin dėmesingai, – lyg pilotas, besidairantis blyksinčių nusileidimo tako šviesų apačioje. Tik sutelkusi visą dėmesį galėjo išvengti katastrofos. Airisė sakė, kad primenu žmogų, kurio viduje groja pakvaišęs radijas, kuris kartais pasako tai, ką visai verta žinoti, o kartais šneka niekus, pavyzdžiui: „Misisipėje prastas derlius.“ Kiekvieną kartą, kai laimėdavo Valentino dienos ar Atminimo dienos konkursą, Airisė sulankstydavo pinigus ir įsidėdavo į liemenėlę. Tėvas neidavo miegoti, kol ji grįždavo, ir kaskart klausdavo, gal duotų jam pasaugoti laimėtus pinigus. Ji visada atsakydavo: „Ne, ačiū“ ir eidavo tiesiai į savo kambarį, kad jo atsikratytų. Tai darydavo itin mandagiai.
Kitą dieną po mokslo metų baigimo šventės (aš baigiau vienuoliktą klasę su pagyrimu už anglų literatūros ir socialinių mokslų pažymius, o Airisė baigė vidurinę mokyklą, ir visi jai plojo atsistoję, o tėvas abiem progom deklamavo Ganga Dyną), Airisė pasakė kalbą „Kritusieji“ apie karo veteranus. Sulaukė milžiniškų ovacijų.
– Nieko sau, – tarė Airisė, – pasirodžiau puikiai. O juk improvizavau.
Pasakiau, kad ji pasirodė daugiau negu puikiai, kad buvo nuostabi kaip Džudi Garland, tik gražesnė. Airisė atsakė, kad Džudi Garland apsiverktų net pametusi dešrainį ir kad jai, žinoma, irgi reikėtų to pasimokyti.
Airisė visą vasarą nuo Vindsoro iki Sinsinačio darbavosi Rotary ir Mainų klubuose ar Amerikos universitetų moterų asociacijos susirinkimuose. Dalyvavo kiekviename konkurse penkiasdešimties mylių spinduliu, net jei tekdavo ten trenktis pakeleivingomis mašinomis, susikrovus puošnius drabužius ir batelius į krepšį. Laimėdavo visur. Kartais kitos mergaitės, pamačiusios Airisę auditorijoje, garsiai atsidusdavo. Ji laimėjo penkiasdešimties dolerių indėlį Vidurio vakarų stalių asociacijoje už geriausią kalbą, nušlavė itales mergaites, pašokusi „Miuzetos valsą“ Italų namuose Geilsberge, o dar ten pat Airisės Katz vardu laimėjo Žydų namų šventyklos eitynėse už kalbą „Kodėl didžiuojuosi, kad esu amerikietė“. Abi neblogai pasirodėme kukurūzų burbuolių lupimo varžybose. Kiekviename kukurūzų vagone tilpo apie dvidešimt penkis bušelius, o mes kartu su Airise nulupome kokius šešiasdešimt svarų. Jaunių mergaičių grupėje laimėjome pirmą, o Vyresniųjų grupėje – antrą vietas, nes šiek tiek atsilikome nuo dviejų berniukų, kurie atrodė lyg būtų visą gyvenimą nieko kito neveikę, tik lupę kukurūzus. Viena nuo kitos purtėme kukurūzų burbuolių siūlus ir gėrėme kokteilius su imbieriniu limonadu. Tie dešimt dolerių nukeliavo tiesiai į Mažąsias moteris. Kartais atsiversdavau tą knygą pasižiūrėti į Airisės pinigus. Naktimis siuvinėdavau nukritusius blizgučius ant jos pakaitinės suknelės, daigstydavau jos plataus sijonėlio klostes arba siūdavau kaspinus ant nudėvėtų rankogalių ir laukdavau jos grįžtant namo. Blizgučiai byrėdavo po kiekvieno pasirodymo, todėl mano lova visada buvo jų pilna.
Darbo dienos išvakarėse buvo karšta, o mums nereikėjo ruoštis nei konkursams, nei vakarėliams. Su Airise nuėjome prie Rojaus ežero – didelio tvenkinio šalia Vindsoro koledžo. Vilkdama kojas, kėliau dulkių sūkurius. Airisė nusiavė batelius, kojines ir įmerkė kojas į vandenį. Užsidegė cigaretę, aš atsiguliau šalia. Airisė iš krepšio išsiėmė porą alaus, o aš – praeitos savaitės žurnalą Screen.
– Va, tavo numylėta Poletė Godar, – tarė ji. – Aš viską moku, ką ir ji.
Pamaniau, kad tai turbūt tiesa. Kol Airisė užsimerkusi rūkė, stebėjau, ar neateina tėvas.
– Lendam į vandenį, – pasiūlė Airisė, ir aš nubėgau į savo kambarį susirasti maudymosi kostiumėlio. Tėvas klūpėjo mano drabužinėje, padėjęs ranką ant mano juodo išeiginio batelio.
– Maniau, jūs, mergaitės, išėjote prie tvenkinio.
– Man reikia persirengti, – pasakiau. – Airisė jau ten. Kostiumėlį atsinešė iš anksto.
– Tavo sesė visą planuoja. O tu tokia tra-lia-lia.
Įkišo mano batelį atgal į drabužinę ir atsistojo šypsodamasis, bet išsiblaškęs, visai kaip per pusryčius, kai imdavau kalbėti jam skaitant.
Papasakojau Airisei, ji tarė:
– Tas kalės vaikas. Turėsi daryti, kaip pasakysiu.
Atsakiau padarysianti viską, kad ir ką ji palieps.
Su Airise tamsoje mokėmės laipioti sausmedžių kopėtėlėmis. Turėjau stebėti, ar niekas neateina. Airisė susikrovė geriausius drabužius ir kosmetiką, man paėmė būtiniausius daiktus. Pasakė, kad naujų drabužių nusipirksime, kai pasieksime Holivudą. Tarė:
– Nors Vindsore šitie atrodo puikiai, Holivude jie bus niekam tikę.
Nė viena nesusimąstėme, nei kad man irgi reikės naujų drabužių, nei kur aš turėsiu mokytis. Lankiau dvyliktą klasę, atrodžiau kaip vienuolikos metų, nes buvau peršokusi porą klasių. Jei kas mūsų būtų paklausę, būtume atsakiusios, kad mokslų man trūksta kaip katei – gaurų. Airisė sužiūrėjo mūsų krepšių ir rankinių svorį, kad viską paneštume pačios; sakėsi puikiai įsivaizduojanti, kokie sukčiai galėtų siūlytis mums padėti, o jeigu nors penkias minutes užtruktų tualete, aš tikriausiai pati viską įteikčiau kokiam nenaudėliui. Pasakiau Airisei, kad, nepaisant mano trūkumų, jai vis tiek naudingiau pasiimti mane kartu. Pasakiau, kad visą laiką nešiosiu akinius ir nekenčiamas baltas kojinaites, nes tada visi it pakvaišę žavėsis, kaip ji rūpinasi savo nevykėle sesute.
– Vyrai netemps tavęs į pasimatymus, nes nenorės užsikrauti manęs ant sprando. O vyresni žmonės pirks mums pavalgyti.
Taip viskas ir buvo. Kai įlipome į autobusą, Airisė užklojo mane švarkeliu, ir aš kelias valandas miegojau susirangiusi, padėjusi galvą Airisei ant kelių, stengdamasi atrodyti miela ir neturtinga, dangsčiausi sijonu kelius, net kai niekas nematė. Tikėjausi, kad Airisė džiaugiasi nepalikusi manęs Ohajuje. Mūsų laukė šešiasdešimt valandų kelio iš Ohajo iki viešbučio „Holivudo Plaza“, kurį Airisė rado 1941-ųjų Kalifornijos gide Vindsoro bibliotekoje.
Kol iš autobusų stoties ėjome į „Holivudo Plaza“, Airisė papasakojo apie viešbučius. Ji su motina buvo apsistojusi viename Čikagoje. Ten jos keliavo su motinos draugėmis iš studenčių sąjungos ir su jų dukromis, visos kartu prašmatniai pietavo viešbutyje, atskirame valgomajame rausvo šilko sienomis. Valgė krevečių salotas ir Niubergo omarus, gėrė kokteilius „Širlė Templ“. Jų lagaminus nešė uniformuotas durininkas. Pirmą vakarą Airisė su motina užsisakė maisto į kambarį. Kostiumuotas vyriškis atstūmė stalelį ant ratukų, nukrautą porceliano indais, uždengtais sidabro gaubtais. Kai Airisė ir jos motina įsitaisė rausvuose foteliuose, vyriškis nukėlė gaubtus ir patiesė joms ant kelių servetėles. Iš sviesto gabalėlių buvo suformuoti rožių pumpurai. Užvalgiusios vištienos ir kepto Aliaskos deserto, Airisė su motina apsirengė naktiniais ir chalatais, atitraukė kambarinės užtrauktas užuolaidas ir grožėjosi miesto šviesomis.
„Holivudo Plaza“ buvo minėto viešbučio priešingybė. Tai buvo betoninis „U“ formos dviaukštis aptrupėjusiomis stogo čerpėmis, kiemo viduryje, kur žole apaugę betoniniai takeliai šakojosi nedidelių priestatų link, augo nusiminęs parudavęs krūmokšnis. Pro langą galvą iškišo pagyvenusi ponia:
– Gruber, – tarė ji. – Antras aukštas.
Airisė susikišo į burną saldainį ir nusivalė rankas į mano languotą sijoną. Paspjaudžiusi nosinaitę, nuvalė man veidą, nors negalėjau to pakęsti.
– Judinamės, – tarė ji.
