Kitobni o'qish: «Konradas Valenrodas»

Lietuviškas šiupinys/ Iš svetimų skanskonių ¹ ant naudos/ broliams lietuviams pataisytas.

Nameliai mano mieli,/ Man visur patogu;/ Bet niekur nėr tiek laimes,/ Kaip po jūsų stogu.

Ineiga²

 
Jau šimtas metų baigės, kaip Kryžiokai
Kraujais pagonių braidydami truko;
Po jungu kaklą nulenkė Prūsokai,
Ar, likę žemę, su gyvasčia³ spruko;
Vokietis vidams tuos sūnus nelaimės
Gaudė ir žudė pagonis dėl baimės.
 
 
Nemuns Lietuvius nuo Kryžiokų dalo⁴:
Ant vieno krašto blizga šventinyčios
Ir ūžia girios ruimingos⁵ be galo;
Ant antro krašto kryžius ant bažnyčios
Galvą auksinę debesyse remia,
Rankas išskietęs ant Lietuvos gojų⁶,
Lig geisdams visą Palemono žemę,
Gleby suėmęs, paverst sau po kojų.
 
 
Šiąpus lietuviai, subėgę ant mūšio,
Meškiniuos rubuos, su kepurėms lušio,
Kilpinėms rankoj ir pilnu saidoku⁷,
Budriai daboja ant žingsnių kryžiokus.
Anoj vėl pusėj, ant kriaušės pas srovę,
Tiktai kryžiokas kaip įbestas stovi,
Akims meruodams priešininkų vietą⁸,
Kalba rožančių ir taiso muškietą⁹.
 
 
Abidvi šalys stovi ant sargybos.
Ir taip ans Nemuns, kurs dėl vaišinimo
Glausdavo kitkart broliškas sodybas,
Dabar jau stojos slenksčiu prapuolimo;
Nei vienas šiandien be prapulties pelno ¹⁰
Negali peržengt rubežiaus¹¹ smertelno¹².
Tiktai spurguota¹³ apinio šakele,
Patraukta Prūsų žilvičio¹⁴ gražybe,
Drąsiai kaip pirma pratiesia rankelę
Ir, persiritus per srovės gilybę
Žolių viršūnėms ir šakoms karklino,
Ant svet’mo krašto mielą apkabina.
Tik senu būdu lakštangėlės Kauno
Gojuose Prūsų seseres aplanko;
Liuosios¹⁵ ir linksmos, ant stiebelio liauno¹⁶
Supamos tikiai nematoma ranka,
Leidžia balselius per gires ir gojus,
Geisdamos liūdnus palinksmint artojus.
 
 
O žmonės? Žmonės paplūdo kraujuose,
Iškilo vaidas, vienybė pražuvo,
Kartais tik meilė, kaip paukštelis liuosi.
Dar juos suglaudžia. Tokia duja¹⁷ buvo.
 
 
Nemune biednas¹⁸! Greit per srovę tavo
Su ugnies kardu trauks minės plešikų
Ir linksmus gojus, kur gegės kukavo,
Apnuogs nuo grožės žaliųjų vainikų.
Trenksmas paukštelį išbaidys iš sodo
Ir vis, kas yra tavo meilės verta,
Vis, kur noturos¹⁹ ryšiai pasirodo,
Žmogaus piktybė sunaikins iš karto.
Tik veidaliotas²⁰ prieš norą piktųjų
Suglaus giesmelėj širdis milinčiųjų.
 

I

Rinkimas vado

 
Marijenburgo varpai suskambėjo,
Trenkė armotai²¹, bubnai sudrebėjo;
Išpuolė diena kryžiokams prakilna²²:
Visi komtūrai susirinko mieste,
Meldžias su širdžia pajautimo pilna,
Idant²³ jų ūmus²⁴ Dievs teiktus apšviesti
Dėl išrinkimo sav gadniausio²⁵ vado,
Nes perdetinį šiandien kelti žada.
 
 
Diena ir antra praeina ant rodos,
Tarp brolių pulko daug gadniųjų²⁶ yra,
Bet rinkt ne lengva, nes kiekvieno vyro
Nuopelnas, šlovė ir cnatos²⁷ vienodos;
Tačiaus abelną²⁸ tarp rinkėjų rodą
Už visus stato aukščiaus Vallenrodą.
 
 
Jis atėjūnas, Prūsuos nepažįstams,
Padarė divus²⁹ kitoms karalystėms;
Ar mušė Maurus ant Kastil'jos kalno,
Ar Turkams rodė silą³⁰ savo delno,
Ar murus plėšė – visur pirmutinis,
Kaip liūtas priešui puolė prie krūtinės;
Arba turniejuos, jei ėjo ant kardo,
Už čėso³¹ priešas dėl šlovės jo vardo,
Bijodams gėdos už stengimą dyką³²,
Taip jam užleido viršūnės vainiką.
Ne tik už drąsą jam jaunystėss metuos
Teko šlovinga tarp kareivių vieta,
Bet jį dabino krikščioniškos cnatos,
Meilė, pakara³³, paniekinims svieto.
 
 
Nebuvo garsus tarp draugių ant dvaro
švelniu liežuvio priderančiu stonui³⁴,
Bet niekad kardo dėl užpelno gero
Nėra pardavęs ant službos³⁵ baronui.
Klioštoriaus³⁶ tamsias numylėjo sienas,
Dievui pašvęsdams savo jaunas dienas;
Niekino svieto garbę, urėdystę³⁷,
Navat³⁸ giesmele, mergaičių draugystė
Pas šaltą širdį prieigos negavo.
Klausės nerodžiai pagirimo savo,
Į skaistų veidą žiūrėti nemėgo,
Nuo meilių žodžių kuo toliausiai bėgo.
 
 
Ar jis toks buvo šalts iš prigimimo,
Ar paskui stojos³⁹ – pasakyti sunku;
Ne sens, bet žilas ir ant veido žymu,
Jog ir datyręs⁴⁰ aštrią laiko ranką (runkų).
Kartais – linksmesnei užėjus adinai⁴¹ —
Kaip ir nubudęs, jauniesiems ant divų,
Štukas ir juokus kaip sodint sodino,
Arba mergaitėms žodelį vežlivą⁴²,
Ant pagyrimo už patogią lytį,
Metė šypsodams kaip vaikeliams titį⁴³.
Bet toks linksmumas buvo trumpas, retas;
Benkiek kas žodį tars abejotingą,
Kurs tav neženklus ir paprastas matos,
Ojam jau širdį užšaldė meilingą.
Taip žodžiai: meilė, kaltybė, tėvynė,
Ar užminimas⁴⁴ Lietuvos ir mūšių,
Ūmai linksmybę nuo jo veido trynė.
Ir vėl liūdnumas apisiautė dūšią,
Ir vėl, į dūmas⁴⁵ pasinėręs, vienas
Tyloms sėdėjo per naktis ir dienas.
Gal dėl šventybės pašaukimo savo
Raškažia bego, kaip sveto nekistes.
Vieną tik žemes saldumą ragavo —
Raškažį⁴⁶ mielą tikros prietelystės,
Vieną turėjo prietelių gyvatos⁴⁷,
Kurį gadniausiu darė aukštos cnatos,
Labiausiai šventas ir pabažnas stonas,
Buvo tai senas minikas⁴⁸ Albonas.
Tasai jo griešną⁴⁹ dūšią spavedojo⁵⁰,
Tas paslaptinę jo širdies žinojo.
Laimingas! Rojų jau ant žemės rado,
Kas su šventaisiais prietelystę veda.
 
 
Taip broliai ėmė nuošaliai teirautis,
Mislyj⁵¹ vartyti vyro ypatybes.
Atrado kliautę⁵² – katras gi be kliautės?
Konrads kaip ugnies saugojos girtybės,
Konradas puotoj tikus kaip bažnyčioj,
Bet, užsidaręs pats vienas seklyčioj,
Dažnai srovėje apgirdančio vyno
Piktas negandas ir sielas skandino.
Tuočės ⁵³ tarytum jis iš naujo gema⁵⁴:
Ant rūsto veido rausvos temes kėlės,
Mėlynos kitkart ir nemažos lėlės,
Kurios nuo laiko truputį aptemo,
Jau vėl kaip jaunos naujus žaibus pila,
Atsidusimai krūtyse nutyla,
Ašara meilės tikiai veidu rieda,
Rankos ant kanklių, lūpos giesmę gieda
Svetima kalba; nors žodžių nežino.
Bet tam, kas klausos, širdį sukabina
Gana užgirsti balsą kaip iš grabo,
Gana išvisti būdą giesmininko,
Širdis ir rankos nnuo pajautų⁵⁵ dreba,
Pomėtis dirba iš paskiausios galės,
Akis nuleistos tarytumei tiko
Kaž’ką žemėse sugaut dėl giesmelės.
Koks gi jos mazgas? Ne kaip gal jis vaiko
Savo jaunystę su pomėties tinklu
Po sraują tėkmę praėjusio laiko.
O kur jo dūšia? Šventnyčioj paminklų.
 
 
Bet skurdūs kankliai iš giesminio kuodo
Niekad linksmesnio balso neišduoda;
Ir rūstus veidas, šiaip nebodams⁵⁶ nieko,
Baidosi juoko kaip smertelno grieko⁵⁷.
Visas jis striūnas⁵⁸ užgauna paeiliai,
Lig tos, kur širdžiai skamba linksmiai, meiliai,
Visaspajautas klausitojas junta,
Tiktai svarbiosios – vilties nesupranta.
 
 
Dažnai jį broliai užeina iš tylo,
Stebis perimti negirdėtą bylą.
Konradas tuočės šoka kaip iš miego,
Numeta kanklius, giesmės nebegieda,
Baisiausiais žodžiais graso ir rūgoja⁵⁹,
Tylom’s Albonui kažką pasakoja,
Šaukia kareivius, žada pakoroti,