Jis ilgai, ilgai į mane žiūrėjo: „Sergu, dėduk!” – ir pagriebė mane už rankos: „Ar, sako, nieks nuo mūs nebuvo?”. „Nieks” – sakau. O jis jau net užmiršo kur jo tėviškė. O kad jo mylimoji iš galvos išėjo, jis galbūt taipgi nežinojo. Kaip jį suėmė, buvo suvis be nomonės.

– Aš, dėduk, senio nenukirtau – sako jis – nors jūs vieni; tikėkit, kad aš už tai suvis nekaltas.

Patraukiau pečiais, o jis kaip pradės verkti: „Dieve, mano Dieve! sako – kokia skaudi rykšte mane plaka!”…

– Tylėk, sakau, vaikeli, tylėk, nerūstink Dievo! Jisai, dangaus Tėvas, padės tau.

– Ach, jau gana! – sako ir akis užsidengė. O paskui vėl atsigręžęs į mane:

– Aš, sako, dėduk, norėčiau per langelį pažiūrėti!

Nuvedžiau aš jį pas langelį. Nuo ten toli buvo matyti, iki pačiam kalnui, ką žaliavo toli, toli už miesto. O jis žiūri, tėmijasi, o paskui, kaip pripuls prie geležinių virbalų ir kaip pradės verkti. Jau nežinau, kaip tie virbalai netruko: „Einu, sako”. Ir da kartą žvilgtelėjo į savo kalnus, pripuolė prie šaltos geležies ir užgeso ant amžių…

– Jonai! – šaukiu – Joniu! O jisai… jisai griuvo ant manęs, kaip medis parlaužtas.

Taip ne kartą pasakojo senis sargas, o ašaros, kaip žirniai, jam per veidus ritasi.

*

Greitai parėjo garsas ir į Pajūrę. Senoji parvežė savo dukterį namon. Bet kas iš to, kad ji ir savo motinos nepažino. Kas tu per viena? – vis klausia.

– Juk aš, vaikeli, tavo motina! – sako senoji, šluostydama kruvinas ašaras.