Kas kaltas?

– Iš kur tu, vaikine – klausia senis: kur eini?

– Žemaitis – sako – einu bernauti³ .

– Tai eik pas mane.

– Gerai.

– O algos kiek nori?

– Kiek kitiems, sako, tiek ir man duokit.

– Gerai. Tai prašom į vidų.

Pasakė senis ir iškuprino pas žydą. Matė jis savo bėdą ir mislijo arielka ją užpilti: beveik kasdien pasigerdavo.

O namie raiboji gegelė⁴ nesava vaikščioja.

– Jonuti, širdele, pameski tn mus, pameski, neplėšyk man širdį!

Jis kepurę į ranką.

– Eisiu – sako – eisiu, į Nemuną pulsiu…

Ji jį už rankos.

– Ne, nereikia, nereikia arba paimki ir mane!

Liko abudu, apsikabino, tyli ir verkia.

– O kodėl tavo taip pamėlynavusios akys? – klausia jisai ir verkdamas vėl ją bučiuoja.

– O, Jonuti, argi tu žinai, kaip jis mane muša!… Ach, kaip jis mane muša, muša… Tu negirdėjai?..

– Girdėjau, sesele tu mano, girdėjau. Pardaviau namus ir lauką, o pats čionai atėjau. Sakau, pasisiūlysiu jiem per berną, ir neduosiu mindžioti savo žiedelio. Aš tavęs neduosiu!

Kalba taip ir bučiuoja. O čia senis iš karčemos girtas girtas! Ir tiesiok prie pačios.

– O kodėl tu manęs nemyli, ką? Tu šiokia, tu tokia!

Ji tyli.

– Kodėl tu manęs nemyli, aš tavęs klausiu.

Ji vis tyli.

Hi!! Užsimojo kirviu ir taiko jai į galvą, o Jonas čiupt jam už rankos:

– Sustok!

Senis pakėlė riksmą. Norėjo kirviu mesti. Kirvis nusmuko nuo koto ir tiesiok jam pačam į smilkinį. Akies mirksnyj puolė ir negyvas.

*

Joną surišo ir į kalinį pasodino. Parodė, kad jis senį nukirtęs. Mariuka, tarytum, be proto. Nieko nedirba, sėdi pas langą ir laukia. Ar nematyt jos Jonelio? Kur dingo jaunas bernelis? O jis dingo garsiam mieste: kalinyje ant rankų ir kojų nešiojo sunkius pančius. Mėnesiui praslinkus jį palaidojo.